Aš pavargau. Pavargau būti tavo žaisliuku. Atsibodo, kad prisimeni mane tik tada, kai tau kažko reikia, kai nori draugijos, švelnaus apsikabinimo ar elementariausių namų darbų. Tu žudai mane iš vidaus, žudai mano vidinį, jautrų "aš", kurį pažino nedaugelis, sukeli man be galo daug skausmo, bet nežiūrint į visa tai aš vistiek kartoju tas pačias klaidas. Aš ir toliau atrašinėju į tavo žinutes, bandau šypsotis ir būti linksma, kad tik nenusiktum nuo manęs, nes tapau priklausoma, nuo tavo juoko, žvilgsnio, šypsenos. Bet tau neužteko manęs, aš neatitikau tavo standartų ir suradai man pamainą. Linksmesnę, gražesnę, tą kuri tau dar visai nepažįstama, ta kuria niekas nepasinaudojo ir kuriai nereikia kasdien kelti nuotaikos, suradai geresnę už mane. Man labai skaudu, širdis dūžta į smulkiausias dalis, ašaros srūva skruostais, o nuo brangaus tušo peršti akis, ir tau tai nė motais. Ramina tik faktas, kad vaistinėlėje yra mirtina vaistų dozė, ir betkurią akimirką galiu nutraukti viską. Ašaros nebetekės, širdis sugis, akys nebeperštės ir sugebėsiu tave paleisti. Su paskutine tablete pasibaigs mano kančios, nuslops skausmas ir viskas pasidarys daug lengviau.
