Mes stovėjome lauke vidury nakties. Tu apsikabinai mane iš nugaros, švelniai prisiglaudei ir tiesiog stovėjai tylėdamas. Tavo kvepalai svaigino mane labiau nei alkoholis, aš pamečiau galvą, nebesuvokiau kas vyksta. Supainiojai mane ir aš negaliu išsipainioti. Visą laiką įtikinėjau save, kad man nerūpi su kuo tu bendrauji, kas vyksta tavo gyvenime, bet aš melavau pati sau. Aš labai suklydau, kad pasirinkau praleisti naktį su tavimi, šiandien mane žudo mintys apie tave, užplūdo visi prisiminimai nuo rugsėjo. Tai lyg pagirios sekmadienį, kai prisimeni šeštadienio įvykius. Tik per pagirias skauda galvą, o man širdį. Skaudu matyti, kad esu tau ne vienintelė, su kuria taip bendrauji. Man liko ištverti dvi savaites su tavim, vieną iš jų praleisime labai daug laiko kartu ir tada galėsiu tave paleisti bent dviems mėnesiams, o galbūt amžiams.
