I just wanna die in peace tonight

 Tu išėjai ir palikai tokią didžiulę skylę manyje, kuri niekaip negyja. Išėjai su mano svajonėmis kartu kepti sausainius 3 valandą nakties ir šokti pagal 80-ųjų dainas, išėjai kartu su mano giliausiomis paslaptimis ir baimėmis, kurias dabar naudoji prieš mane. Išėjai kartu su dalele manęs, kurios niekada nebesugrąžinsi. Išėjai su ta svarbiausia dalele, kuri mokėjo mylėti kitus, mokėjo nuoširdžiai mylėti save, o ne apsimetinėti, su ta dalele, kuri visada sakydavo tik tiesą, kuri pasitikėjo žmonėmis ir visada matė priekyje ir žmonėse tik gerą. Dabar likusi tik tuštuma, kuri pildoma melu ir veidmainiavimu, apgaudinėju pati save, taip ilgai melavau sau, kad man viskas geras, kol galų gale palūžau ir kritau bedugnėn. Mano šviesias mintis apie tapybą, apie meilę, tokią kaip filmuose, apie ateitį keičia stiprus ir šlykštus alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Kaip užstrigusioj plokštelėj vis sukasi baisiausi scenarijai apie mirtį, apie tai kaip kadanors girta persirėšiu venas, apie tai kaip apsivartojus nukrisiu nuo tilto į upę, negalėsiu išnirti ir skausmingai mirsiu. Ir visa tai slepiasi po mano skaisčia šypsena, švelniomis akimis ir banaliu „man viskas gerai“.

Jaust ar nejaust?

Nežinau, kas blogiau, ar jausti tą skausmą, kuris vėl manyje yra užslėptas, užslėptas po tuščiom ir bevertėm Instagramo nuotraukom, užslėptas po Tinderio berniukais, užslėptas po raudonu lūpdažiu ir Saint Laureno tušu, ar nieko nejausti. Hamleto pagrindinis klausimas – „Būt ar nebūt?“, o mano – „Jaust ar nejaust?“ Taip ilgai bėgu nuo jausmų, bet jie vis mane pasiveja ir aš vis krentu ant to paties asfalto, akmenukai vėl brozdina katik sugijusias žaizdas ir senieji randai daros vis ryškesni ir bjauresni, o kai kurie visai nebesugyja ir, greičiausiai, niekada nebesugis. Kartais žvelgiu į save iš šono ir taip skaudu matyti save tokią palūžusią. Pasiilgau tos mergaitės, kuri eidama per Katedros aikštę rėkė visas dainas iš eilės, kurias tik prisiminė, tam kad draugė pralinksmėtų, kuri rašė eilėraščius apie meilę, kuri tikėjo meile iš pirmo žvilgsnio, kuri gyveno tik tam, kad patirtų nuostabią meilės istoriją, tokią kaip filmuose, pasiilgstu mergaitės, kuri mylėjo save, kuri tikėjo savimi ir, kuriai nereikėjo nieko, kad ji būtų laiminga. Pasiilgstu tos mergaitės, kurios nebėra, kuri mirė prieš daugiau nei metus. Dabar yra tik tuščia, paviršutiniška mergina, su liūdna istorija už nugaros ir demonais sekiojančiais paskui. Nebėra nieko, kuom galėčiau didžiuotis ir džiaugtis, apsimetu tuo kuom nesu, o ar dar sugebėsiu būti savimi, ar atgims vėl ta mergaitė, kuri mylėjo save, niekas nežino...

Get you the moon

Išsitraukiu žiebtuvėlį, pridegu auksinę Marlboro ir gyvenimas sustoja... Bent porai minučių viskas tiesiog sustoja... Nurimsta audra mintyse, širdis nustoja sopėjus, galva apsvaigsta ir viskas liejas aplink. Tos pora minučių, kai nieko nejauti, ir randai ant rankų ir kojų, yra viskas kas man liko. ŠTaitie metai buvo vieni įsimintiniausių mano gyvenime: mano širdis buvo sudaužyta į šipulius žmogaus, kurį mylėjau labiau nei save, labiau nei savo kūrėjus. Tada atsiradai tu, visiškai netikėtai, bet labai laiku. Aš buvau pažadėjus sau daugiau niekam nepasakoti tiesos apie save ir savo jausmus, kad daugiau nebebūčiau skaudinama ir žinau, kad tai kvaila, bet aš pripažinsiu, kad esu bailė, pati aiškinau, kad reikia išjausti visas emocijas, tačiau to nedariau dėl savo baimės, bet va jos prasiveržė nustumdamos mane į gilią duobę, iš kurios tu buvai mane ištraukęs. Būdama su tavimi galėjau būti savimi, mergina, kuria didžiavaus, kurią mylėjau ir kurią gerbiau. Aš niekada to nesakiau, bet tu net neįsivaizduoji kokią reikšmę turėjai man, norėjai to ar ne, bet buvai dalis manęs, ta dalis, kuri privertė pamilti tai, ko aš savyje nemylėjau (You showed me love when I wasn't feeling it / You helped me fight when I was giving in). Niekada nedėkojau dėl to, ką darei dėl manęs ir kad šitiek naktų buvai su manimi iki 5 ryto, kad neleisdavai eiti miegot, kad priversdavai šypsotis, kad visada būdavai šalia, kai man to reikėjo. Aš niekada nerodžiau, kaip aš skęsdavau tavo rudose akyse ir kaip džiaugdavaus kiekvienu tavo prisilietimu. Šis pavasaris ir vasara buvo nuostabūs tavo dėka, nepaisant visų pykčių ir nesutarimų. Tu esi priežastis kodėl aš dar vis gyva. Ir žinau, kad netikėsi nė žodžiu ką aš sakiau, bet nebuvai man žaislas, buvai man išsigelbėjimas, kurį aš įskaudinau. O dabar... Dabar tiesiog atėjo eilė man paverkti dėl tavęs ir stengtis pamilti save iš naujo, susirinkti vėl dalis, kurių man trūksta... Man labai trūksta tavęs... Man labai gaila, kad tarp mūsų nieko neišėjo, nes to tikrai norėjau, nors tau atrodė kitaip. Gailiuosi nesusivokus laiku, kad mylėjau tave. O dabar, vis laukiu tavo žinutės, klausaus dainų, kurių kadaise klausėm kartu 5 ryto ir bandau išjaust viską - ką slėpiau 3 mėnesius.

Dead inside

Tu mane sunaikinai. Visiškai. Galutinai. Aš turėjau vilties, kurios geriau būtų nebuvę, taip aš pati kalta, kad susigalvojau tai ko neturėjau, kad per daug gyvenau savo fantazijose. Tu viškai nieko nežinodamas, mane nužudei. Nužudei tuos leisgyvius drugelius pilve, kurie kūrė viltį, nužudei svajones - viską. Iskaudinai iki giliausių širdies kampelių. Ir štai aš sėdžiu dabar su pižama, lauke, žiemą, vidurnaktį... Sėdžiu su cigarete dantyse, bet nekyla ranka jos pridegt. Nenoriu. Nenoriu nieko. Noriu tik bėgti kuo toliau, tiesiog bėgti su ašarom akyse, basa, kol paskaus padus nuo šalto sniego, bėgti kol jėgos neapleis, kol šaltis nesustingdys, kol plaučiai neišleis paskutinio atodūsio, kol širdis nesuplaks paskutinį kartą.

You broke my heart again

Taip nežmoniškai skauda ir taip nenoriu paleisti pusantrų metų gyvenimo, nenoriu viso to pamiršti ir apsimesti tiesiog draugais, negaliu po visko kas buvo tiesiog žvelgti į tave kaip į paprastą draugą... Po bučinių, apkabinimų, akimirkų kai buvai šalia, kai rodei meilę, dėmesį, pagarbą, kai rašei litanijas kaip mane stipriai myli, kaip svajoji apie ateitį su manimi. Aš stengiuos prisiminti tik gerus dalykus, kuriuos padarei, tik gerąjį tave ir noriu jok liktumei toks mano širdyje visada.  Aš net labai norėdama negalėčiau tavęs dabar nekęsti ar linkėti blogo, tiesiog man esi vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime, kuris deja man vis daužo širdelę. Aš be proto naivi, aš tikra svajoklė ir dabar guliu tamsoj viena, apsipylus ašarom ir prisimenu tai kas buvo gražu, aš pamenu absoliučiai visus gražius žodžius, poelgius, akimirkas, iki šio rudens tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai, bet net ir tą patį prakeiktą rudenį man buvo gražių dienų ir atsiminimų. Aš tokia naivi, kad vis tikiuos jog nerašysiu ir pats parašysi pasiilgęs, supratęs klaidą ir net jei atstumčiau, kad maldautum jog atleisčiau, vėl pasitikėčiau ir susitaikyčiau, bet žinau, jog nesi toks ir to nebus, kad ir kiek aš maldaučiau Dievo, kad ir kiek liečiau ašaras ir klykčiau iš skausmo, to nebus. Tai aš būsiu ta, kuri žeminsis ir toliau leisis būt manipuliuojama, stumdoma, kuri leis elgtis kaip su visiška šiukšle, nes esu pasirengusi padaryti bet ką, dėl tos nesveikos ir per didelės meilės esu pasirengusi padaryti bet ką. Nespaudžia tau širdelės ir kai mama sakė, kad jei aš bučiau išsiskyrusi, kad gal tada suprastum ir susimąstytum, bet nemanau... Nes buvo signalai, buvo siunčiami signalai, jog gali mane prarasti, bet nepadarei nieko, kad mane išsaugotum, tas yra skaudžiausia... Suprasti jog visą mėnesį laukei progos išsiskirti ir kad nebeturėjai noro dirbti ties santykiais ir juos gerinti.. Man viską labai skauda, jaučiu neapsakomą fizinį skausmą, viena tvardaus su panikos atakomis, per kurias atrodo, kad uždusiu, o tu pasakei tiesiog nepanikuot... Iš tiesų, ko panikuot dėl gyvenimo meilės, žmogaus su kuriuo svajojai apie bendrą gyvenimą, dėl žmogaus, kuris tiek kartų prisiekė niekada nepaliksiąs, bet kuris šitaip paprastai išėjo iš mano gyvenimo palikdamas didžiulę skylę, viską sugriovęs, ką buvau jam patikėjusi ir kuris nė velnio neišliejo nei vienos ašaros dėl manęs ir nė per pusę neįsivaizduoja ką aš jaučiu. Bet nepaisant viso šito, aš be proto myliu tave ir atleisčiau tau šitą, jei tik to pats norėtum.