Taip nežmoniškai skauda ir taip nenoriu paleisti pusantrų metų gyvenimo, nenoriu viso to pamiršti ir apsimesti tiesiog draugais, negaliu po visko kas buvo tiesiog žvelgti į tave kaip į paprastą draugą... Po bučinių, apkabinimų, akimirkų kai buvai šalia, kai rodei meilę, dėmesį, pagarbą, kai rašei litanijas kaip mane stipriai myli, kaip svajoji apie ateitį su manimi. Aš stengiuos prisiminti tik gerus dalykus, kuriuos padarei, tik gerąjį tave ir noriu jok liktumei toks mano širdyje visada. Aš net labai norėdama negalėčiau tavęs dabar nekęsti ar linkėti blogo, tiesiog man esi vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime, kuris deja man vis daužo širdelę. Aš be proto naivi, aš tikra svajoklė ir dabar guliu tamsoj viena, apsipylus ašarom ir prisimenu tai kas buvo gražu, aš pamenu absoliučiai visus gražius žodžius, poelgius, akimirkas, iki šio rudens tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai, bet net ir tą patį prakeiktą rudenį man buvo gražių dienų ir atsiminimų. Aš tokia naivi, kad vis tikiuos jog nerašysiu ir pats parašysi pasiilgęs, supratęs klaidą ir net jei atstumčiau, kad maldautum jog atleisčiau, vėl pasitikėčiau ir susitaikyčiau, bet žinau, jog nesi toks ir to nebus, kad ir kiek aš maldaučiau Dievo, kad ir kiek liečiau ašaras ir klykčiau iš skausmo, to nebus. Tai aš būsiu ta, kuri žeminsis ir toliau leisis būt manipuliuojama, stumdoma, kuri leis elgtis kaip su visiška šiukšle, nes esu pasirengusi padaryti bet ką, dėl tos nesveikos ir per didelės meilės esu pasirengusi padaryti bet ką. Nespaudžia tau širdelės ir kai mama sakė, kad jei aš bučiau išsiskyrusi, kad gal tada suprastum ir susimąstytum, bet nemanau... Nes buvo signalai, buvo siunčiami signalai, jog gali mane prarasti, bet nepadarei nieko, kad mane išsaugotum, tas yra skaudžiausia... Suprasti jog visą mėnesį laukei progos išsiskirti ir kad nebeturėjai noro dirbti ties santykiais ir juos gerinti.. Man viską labai skauda, jaučiu neapsakomą fizinį skausmą, viena tvardaus su panikos atakomis, per kurias atrodo, kad uždusiu, o tu pasakei tiesiog nepanikuot... Iš tiesų, ko panikuot dėl gyvenimo meilės, žmogaus su kuriuo svajojai apie bendrą gyvenimą, dėl žmogaus, kuris tiek kartų prisiekė niekada nepaliksiąs, bet kuris šitaip paprastai išėjo iš mano gyvenimo palikdamas didžiulę skylę, viską sugriovęs, ką buvau jam patikėjusi ir kuris nė velnio neišliejo nei vienos ašaros dėl manęs ir nė per pusę neįsivaizduoja ką aš jaučiu. Bet nepaisant viso šito, aš be proto myliu tave ir atleisčiau tau šitą, jei tik to pats norėtum.
