Jaust ar nejaust?

Nežinau, kas blogiau, ar jausti tą skausmą, kuris vėl manyje yra užslėptas, užslėptas po tuščiom ir bevertėm Instagramo nuotraukom, užslėptas po Tinderio berniukais, užslėptas po raudonu lūpdažiu ir Saint Laureno tušu, ar nieko nejausti. Hamleto pagrindinis klausimas – „Būt ar nebūt?“, o mano – „Jaust ar nejaust?“ Taip ilgai bėgu nuo jausmų, bet jie vis mane pasiveja ir aš vis krentu ant to paties asfalto, akmenukai vėl brozdina katik sugijusias žaizdas ir senieji randai daros vis ryškesni ir bjauresni, o kai kurie visai nebesugyja ir, greičiausiai, niekada nebesugis. Kartais žvelgiu į save iš šono ir taip skaudu matyti save tokią palūžusią. Pasiilgau tos mergaitės, kuri eidama per Katedros aikštę rėkė visas dainas iš eilės, kurias tik prisiminė, tam kad draugė pralinksmėtų, kuri rašė eilėraščius apie meilę, kuri tikėjo meile iš pirmo žvilgsnio, kuri gyveno tik tam, kad patirtų nuostabią meilės istoriją, tokią kaip filmuose, pasiilgstu mergaitės, kuri mylėjo save, kuri tikėjo savimi ir, kuriai nereikėjo nieko, kad ji būtų laiminga. Pasiilgstu tos mergaitės, kurios nebėra, kuri mirė prieš daugiau nei metus. Dabar yra tik tuščia, paviršutiniška mergina, su liūdna istorija už nugaros ir demonais sekiojančiais paskui. Nebėra nieko, kuom galėčiau didžiuotis ir džiaugtis, apsimetu tuo kuom nesu, o ar dar sugebėsiu būti savimi, ar atgims vėl ta mergaitė, kuri mylėjo save, niekas nežino...

Get you the moon

Išsitraukiu žiebtuvėlį, pridegu auksinę Marlboro ir gyvenimas sustoja... Bent porai minučių viskas tiesiog sustoja... Nurimsta audra mintyse, širdis nustoja sopėjus, galva apsvaigsta ir viskas liejas aplink. Tos pora minučių, kai nieko nejauti, ir randai ant rankų ir kojų, yra viskas kas man liko. ŠTaitie metai buvo vieni įsimintiniausių mano gyvenime: mano širdis buvo sudaužyta į šipulius žmogaus, kurį mylėjau labiau nei save, labiau nei savo kūrėjus. Tada atsiradai tu, visiškai netikėtai, bet labai laiku. Aš buvau pažadėjus sau daugiau niekam nepasakoti tiesos apie save ir savo jausmus, kad daugiau nebebūčiau skaudinama ir žinau, kad tai kvaila, bet aš pripažinsiu, kad esu bailė, pati aiškinau, kad reikia išjausti visas emocijas, tačiau to nedariau dėl savo baimės, bet va jos prasiveržė nustumdamos mane į gilią duobę, iš kurios tu buvai mane ištraukęs. Būdama su tavimi galėjau būti savimi, mergina, kuria didžiavaus, kurią mylėjau ir kurią gerbiau. Aš niekada to nesakiau, bet tu net neįsivaizduoji kokią reikšmę turėjai man, norėjai to ar ne, bet buvai dalis manęs, ta dalis, kuri privertė pamilti tai, ko aš savyje nemylėjau (You showed me love when I wasn't feeling it / You helped me fight when I was giving in). Niekada nedėkojau dėl to, ką darei dėl manęs ir kad šitiek naktų buvai su manimi iki 5 ryto, kad neleisdavai eiti miegot, kad priversdavai šypsotis, kad visada būdavai šalia, kai man to reikėjo. Aš niekada nerodžiau, kaip aš skęsdavau tavo rudose akyse ir kaip džiaugdavaus kiekvienu tavo prisilietimu. Šis pavasaris ir vasara buvo nuostabūs tavo dėka, nepaisant visų pykčių ir nesutarimų. Tu esi priežastis kodėl aš dar vis gyva. Ir žinau, kad netikėsi nė žodžiu ką aš sakiau, bet nebuvai man žaislas, buvai man išsigelbėjimas, kurį aš įskaudinau. O dabar... Dabar tiesiog atėjo eilė man paverkti dėl tavęs ir stengtis pamilti save iš naujo, susirinkti vėl dalis, kurių man trūksta... Man labai trūksta tavęs... Man labai gaila, kad tarp mūsų nieko neišėjo, nes to tikrai norėjau, nors tau atrodė kitaip. Gailiuosi nesusivokus laiku, kad mylėjau tave. O dabar, vis laukiu tavo žinutės, klausaus dainų, kurių kadaise klausėm kartu 5 ryto ir bandau išjaust viską - ką slėpiau 3 mėnesius.