Taip sunku pastarąjį mėnesį, atrodo vis kažkas spaudžia krūtinę ir traiško šonkaulius po vieną. Kiekvieną dieną vis sunkiau kvėpuoti ir vis mažiau randu priežasčių kodėl turėčiau likti čia... Prieš kelias savaites vos nemirė draugė, sutikus ją po to pamačiau jos randus, tuo metu man susmigo peilis į širdį, nes supratau, kad mano draugai matė tą patį ant manęs. Nenoriu, kad dėl to skaudėtų kitiems, bet dėl kitų skauda man, nes esu čia dėl jų... Tiek laiko stengiuosi save pamilti, bet nemyliu, nežinau, kodėl turėčiau mylėt, nesu niekuom išskirtinė nuo kitų merginų. Vaikinai myli tik mano kūną ir niekas daugiau apie mane jiems neįdomu. Nenoriu čia būti, neturiu jokių svarių priežasčių likti... Tiesiog pavargau, pavargau jaustis vieniša ir niekam nereikalinga, nebenoriu būt viena, nors žinau, kad taip geriausia. Labai įstrigus man Heizelės frazė: „Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku?“, todėl traukiuosi nuo visų, kad kuo mažiau sužeisti... Juokinga, bet prieš porą mėnesių kai ruošiausi palikti visus į mano gyvenimą atėjo žmogus, kurio dėka dar čia esu. Kažkaip kai buvo blogai atrodo vos pora jo parašytų sakinių lyg nupurtydavo mane ir atsibusdavau iš šio košmaro, vėl užmigus jis vėl mane pažadindavo. Bet kartu ir atrodo, kad laikaus jo veltui, baisu, jog jis dings kaip ir visi kiti, taip kaip dingo prieš tai buvę vaikinai, taip kaip prieš kelias dienas dingo geriausia draugė... Iš visų žmonių, kurie sakė manęs nepaliksią, paliko visi, visi iki vieno. Taip, tas be galo skauda, žiauru matyt kaip vienas po kito su tavim nustoja bendraut visi, bet žiauriausia tas, jog galų gale pripranti prie to skausmo ir nebejauti nieko išskyrus tuštumą. O ta tuštuma taip suknistai smaugia, jog baigiu uždust. Gal vis dėl to geriau man dingt čia ir dabar? Palikt likusius, kol jie nepaliko manęs...
