♥
Aš verkiau, vėl. Viena, vienui viena. Gulėjau lovoj, meldžiau, kad bent vienas vadinamų draugų parašytų... Nei vienas... Dainavau visas dainas apie meilę, kurias tik mokėjau mintinai.. ir va jau vidurnaktis. Įsispyriau į pirmus pasitaikiusius sportbačius ir išbėgau į lauką. Drebėjau, bet ne dėl to, kad šalta, o dėl to, kad bijojau. Bėgau pažįstamomis gatvėmis, kojos kiaurai peršlapo per porą minučių, sniegas šiugždėjo, kaimynų lange degė šviesa... Prie lango priėjo sena moteriškė, ji tik nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į mane ir linktelėjo galva. Bėgau toliau, upės link... Prieš akis bėgo visi prisiminimai su tavimi, kiekvienas apsikabinimas, mielas žvilgsnis, tavo šypsena, tave dėka mano pilve skraidė drugeliai... Mes mielai bendravom, tikėjau, kad kažkas bus, bet pradėjom tolti. Tolom vienas nuo kito labai greitai, ne dienomis, o sekundėmis, mes atitolom dar net nesuartėję, viskas baigėsi, net neprasidėjus. Ir va aš stoviu ant tilto, klykiu kol visiškai netenku balso, ašaros srūva upeliais... Paskutinį kartą perskaitau mūsų susirašinėjimą, tuos visus žodžius, kurie man glostė širdį, kurie guodė ir įžiebdavo šypseną veide. Paskutinį kartą įkvepiu ir žengiu žingsnį. Ledinis vanduo skverbiasi į plaučius, oro vis mažiau ir mažiau, širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau... Iškvepiu tai kas dar buvo likę, širdis suplaka paskutinį kartą. Ir štai... manęs nebėra.
