Dead inside...

Tu mane sunaikinai. Visiškai. Galutinai. Aš turėjau vilties, kurios geriau būtų nebuvę, taip aš pati kalta, kad susigalvojau tai ko neturėjau, kad per daug gyvenau savo fantazijose. Tu viškai nieko nežinodamas, mane nužudei. Nužudei tuos leisgyvius drugelius pilve, kurie kūrė viltį, nužudei svajones – viską. Iskaudinai iki giliausių širdies kampelių. Ir štai aš sėdžiu dabar su pižama, lauke, žiemą, vidurnaktį... Sėdžiu su cigarete dantyse, bet nekyla ranka jos pridegt. Nenoriu. Nenoriu nieko. Noriu tik bėgti kuo toliau, tiesiog bėgti su ašarom akyse, basa, kol paskaus padus nuo šalto sniego, bėgti kol jėgos neapleis, kol šaltis nesustingdys, kol plaučiai neišleis paskutinio atodūsio, kol širdis nesuplaks paskutinį kartą.