Run better run

♥

Aš verkiau, vėl. Viena, vienui viena. Gulėjau lovoj, meldžiau, kad bent vienas vadinamų draugų parašytų... Nei vienas... Dainavau visas dainas apie meilę, kurias tik mokėjau mintinai.. ir va jau vidurnaktis. Įsispyriau į pirmus pasitaikiusius sportbačius ir išbėgau į lauką. Drebėjau, bet ne dėl to, kad šalta, o dėl to, kad bijojau. Bėgau pažįstamomis gatvėmis, kojos kiaurai peršlapo per porą minučių, sniegas šiugždėjo, kaimynų lange degė šviesa... Prie lango priėjo sena moteriškė, ji tik nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į mane ir linktelėjo galva. Bėgau toliau, upės link... Prieš akis bėgo visi prisiminimai su tavimi, kiekvienas apsikabinimas, mielas žvilgsnis, tavo šypsena, tave dėka mano pilve skraidė drugeliai... Mes mielai bendravom, tikėjau, kad kažkas bus, bet pradėjom tolti. Tolom vienas nuo kito labai greitai, ne dienomis, o sekundėmis, mes atitolom dar net nesuartėję, viskas baigėsi, net neprasidėjus. Ir va aš stoviu ant tilto, klykiu kol visiškai netenku balso, ašaros srūva upeliais... Paskutinį kartą perskaitau mūsų susirašinėjimą, tuos visus žodžius, kurie man glostė širdį, kurie guodė ir įžiebdavo šypseną veide. Paskutinį kartą įkvepiu ir žengiu žingsnį. Ledinis vanduo skverbiasi į plaučius, oro vis mažiau ir mažiau, širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau... Iškvepiu tai kas dar buvo likę, širdis suplaka paskutinį kartą. Ir štai... manęs nebėra.

Dead inside...

Tu mane sunaikinai. Visiškai. Galutinai. Aš turėjau vilties, kurios geriau būtų nebuvę, taip aš pati kalta, kad susigalvojau tai ko neturėjau, kad per daug gyvenau savo fantazijose. Tu viškai nieko nežinodamas, mane nužudei. Nužudei tuos leisgyvius drugelius pilve, kurie kūrė viltį, nužudei svajones – viską. Iskaudinai iki giliausių širdies kampelių. Ir štai aš sėdžiu dabar su pižama, lauke, žiemą, vidurnaktį... Sėdžiu su cigarete dantyse, bet nekyla ranka jos pridegt. Nenoriu. Nenoriu nieko. Noriu tik bėgti kuo toliau, tiesiog bėgti su ašarom akyse, basa, kol paskaus padus nuo šalto sniego, bėgti kol jėgos neapleis, kol šaltis nesustingdys, kol plaučiai neišleis paskutinio atodūsio, kol širdis nesuplaks paskutinį kartą.

I hate me too

***

Būna tokių dienų kai nekenti savęs. Nekenti dėl to kas esi, kaip atrodai, kaip elgiesi, ką mąstai, tiesiog nekenti to, kad toks gyvis kaip tu egzistuoja. Net nedrįstu sakyti žmogus, nes mano manymu žmogus yra tas, kuris gerbia save tokį koks jis yra. O aš, ta atsiskyrėlė, nepavykusi visuomenės dalis, esu tik tam, kad matyčiau tikrąjį gyvenimą, be jokių pagražinimų, optimizmo prieskonių. Gyvenimą tokį koks jis yra, juodas ir baltas. Gyvenimą be spalvų, be džiaugsmo, tokį kokio nenusipelnė niekas.

***

♥

PAJŪRIO VAIKAI

Vytautas Mačernis

PAJŪRIO VAIKAI

Mes gyvenom prie jūros tada,

Du geri, du laimingi vaikai.

Palikti vandenų ir šviesų globoje, 

Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,

Neidami protingyn nei senyn,

Du draugai tų žuvėdrų baltų, –

Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare

Mes sumigdavom kur po medžiu,

Aš sapnuodavau ją, ji mane –

Bagalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.

Du vaikai mėlynam pajūry!

Lig mirties. O po jos

Būt palaidoti paukščių žinia,

Kad sapnuos amžinuos

Jie dainuotų kur nors netoli.

Mielasis, 

aš nežinau kodėl šį laišką pradėjau Mačernio eilėraščiu, nei kuo jis susijęs su tavimi. Galbūt man jis priminė tave, nes dažnai aplankai mane sapnuose, tu toks pat gražus kaip šis eilėraštis, toks pat paslaptingas, nesuprantamas... Dažnai duodi kažkokį ženklą, kurio aš nesuprantu... Tu bendrauji su manim kitaip nei su kitom merginom, aš tai pastebiu, kitos irgi pastebi, bet tu nesiryžti to paaiškinti. Ar tai simpatija, ar tik aš susikuriu tokią iliuziją?

Tu man labai patinki, iš pradžių pamilau tavo vidų, o tik po to išorę. Manau taip prasideda tikroji meilė, kai įsimyli tai kas yra slepiama viduje. Spėju tu man tokių jausmų nejauti, aš tau turbūt esu tik bendraklasė, tik draugė... daugiau nieko...♥