Can you hold me

 Taip sunku pastarąjį mėnesį, atrodo vis kažkas spaudžia krūtinę ir traiško šonkaulius po vieną. Kiekvieną dieną vis sunkiau kvėpuoti ir vis mažiau randu priežasčių kodėl turėčiau likti čia... Prieš kelias savaites vos nemirė draugė, sutikus ją po to pamačiau jos randus, tuo metu man susmigo peilis į širdį, nes supratau, kad mano draugai matė tą patį ant manęs. Nenoriu, kad dėl to skaudėtų kitiems, bet dėl kitų skauda man, nes esu čia dėl jų... Tiek laiko stengiuosi save pamilti, bet nemyliu, nežinau, kodėl turėčiau mylėt, nesu niekuom išskirtinė nuo kitų merginų. Vaikinai myli tik mano kūną ir niekas daugiau apie mane jiems neįdomu. Nenoriu čia būti, neturiu jokių svarių priežasčių likti... Tiesiog pavargau, pavargau jaustis vieniša ir niekam nereikalinga, nebenoriu būt viena, nors žinau, kad taip geriausia. Labai įstrigus man Heizelės frazė: „Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku?“, todėl traukiuosi nuo visų, kad kuo mažiau sužeisti... Juokinga, bet prieš porą mėnesių kai ruošiausi palikti visus į mano gyvenimą atėjo žmogus, kurio dėka dar čia esu. Kažkaip kai buvo blogai atrodo vos pora jo parašytų sakinių lyg nupurtydavo mane ir atsibusdavau iš šio košmaro, vėl užmigus jis vėl mane pažadindavo. Bet kartu ir atrodo, kad laikaus jo veltui, baisu, jog jis dings kaip ir visi kiti, taip kaip dingo prieš tai buvę vaikinai, taip kaip prieš kelias dienas dingo geriausia draugė... Iš visų žmonių, kurie sakė manęs nepaliksią, paliko visi, visi iki vieno. Taip, tas be galo skauda, žiauru matyt kaip vienas po kito su tavim nustoja bendraut visi, bet žiauriausia tas, jog galų gale pripranti prie to skausmo ir nebejauti nieko išskyrus tuštumą. O ta tuštuma taip suknistai smaugia, jog baigiu uždust. Gal vis dėl to geriau man dingt čia ir dabar? Palikt likusius, kol jie nepaliko manęs...

And I will love you, baby, always

 Prasidėjo mūsų istorija daugiau nei prieš metus, visiškai juokingom aplinkybėm, bet kartu ir savotiškai mielom. Džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti ne tada, kai jau viskas baigėsi, kaip buvo prieš tai... Pradžia buvo tokia nuostabi, pilna susižavėjimo, drovumo ir mielumo, elgeisi kaip su princese ir iš visų jėgų stengeisi užkariauti mano širdelę. Klijavai jos šipuliukus kaip tik mokėjai ir tau pavyko, galų gale išgirdai iš manęs „Myliu tave“, nors po taip skaudžiai sudaužytos širdies buvau įsitikinus, kad nemylėsiu, kad nesivelsiu vėl į tas pinkles ir jau tikrai neturėsiu santykių, bet štai aš čia... Ironiška ką? Sugebėjau pamilti tave, bet vis dar nemoku mylėti savęs. Laukiu, kol įskaudinsi, nes taip elgėsi su manim kiti, laukiu, kol pameluosi ir vis bandau tam pasiruošti, nors giliai širdyje žinau, kad niekada nebūsiu tam pasiruošusi. Nemoku savęs mylėti, todėl tau sunku mylėti mane. Man atrodo nenusipelniau to, ką turiu, nenusipelniau tavęs, ramybės, meilės, nes visą gyvenimą išgyvenau tik amerikietiškus kalnelius, kai draugai išduoda, šeima nusisuka, o išrinktieji neištveria su manimi, nes aš „per sunki“. Niekada nepatyriau, ko nors gero ilgiau nei 6 mėnesius, deja bet taip yra ir su tavimi. Tu nemoki manęs mylėti mano meilės kalba, o aš nemoku tavęs mylėti taviške. Man skauda, be proto skauda, nes vis atrodo, kad pabaiga artėja, kad atidedam tai kas neišvengiama, giliai širdyje suprantu, kad gal geriau būtų sukti skirtingais keliais tam, kad rastum merginą, su kuria viskas bus lengviau, su kuria geriau suprasit vienas kitą, kuri neturės tiek traumų, nes žinau, kaip tave užknisa jos, kuri nebus tokia pavydi, kuriai nereikės pastovaus dėmesio ir patvirtinimo, kad ją myli. Man labai gaila, kad aš tokia, man gaila, kad kiti taip su manimi pasielgė ir to pasekmės teko tau, man gaila, kad aš silpna ir kad tau reikia visa tai kentėti. Man be galo baisu, kad tu negalėsi ilgai kentėti, kad nesugebėsi manęs mylėti taip, kaip aš priimu meilę, bet deja aš nemanau, jog ši sudaužyta dalis manęs pasikeis greitai, tam gali reikėti dar kelių metų, bet ar tu turi tiek stiprybės? Man skaudu, jog nebūni šalia kai man sunku, jog nepaskambini kai verkiu kaltindama save, kad nebepaguodi taip kaip santykių pradžioje, kad viskas ką pasakai tai „praeis“... Kartais geriau apkabinti ir pasakyti, jog esi šalia ir nepaliksi, argi tai taip sunku? Matyt, kad sunku, nes jau baigiu užgrūst tau galvą visokiais prašymais, pretenzijom ir pasakymais kaip turi elgtis. Nebegali būti savimi, nes tada man vis kažkas ne taip, aš irgi negaliu, nes ne tokią mane pamilai, ne tą pusę, kurią matai dabar. O slėptis po ta kauke jau taip sunku... Taip noriu pabūti silpna šalia tavęs, pasijust saugoma ir mylima, net tada kai man blogai, bet negaliu, negaliu, nes tave tas užknisa, negaliu pabūt silpna, nes iškart sakai „susiimk“, negaliu gaut iš tavęs palaikymo ir supratimo, kai man jo reikia, negaliu tiesiog... Aš pavargau, nežinau nuo ko, bet pavargau, gal nuo to, kiek daug dabar visko vyksta manyje, gal nuo to, kad savęs nesugebu pamilti ir pasitikėti savimi, gal nuo to, kad tarp mūsų vis kažkas negerai... Aš pavargau, noriu pabūt silpna, noriu paverkt tavo glėbyje ir bent kartą nesijausti kalta, dėl to, kad man blogai. Taip noriu, kad tarp mūsų viskas būtų gerai, kad keliautume po visą pasaulį, kad kadanors lenktyniautume mašinomis ir vidury nakties keptume sausainius ir šoktume pagal itališkas dainas, bet taip bijau, kad viso to nebus, nes viskas taip trapu, tu man brangus, tik deja nejaučiu, kad aš būčiau tau tokia pat brangi ir svarbi...

Visada galoju apie tave, kai ją girdžiu: https://youtu.be/9BMwcO6_hyA