Prasidėjo mūsų istorija daugiau nei prieš metus, visiškai juokingom aplinkybėm, bet kartu ir savotiškai mielom. Džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti ne tada, kai jau viskas baigėsi, kaip buvo prieš tai... Pradžia buvo tokia nuostabi, pilna susižavėjimo, drovumo ir mielumo, elgeisi kaip su princese ir iš visų jėgų stengeisi užkariauti mano širdelę. Klijavai jos šipuliukus kaip tik mokėjai ir tau pavyko, galų gale išgirdai iš manęs „Myliu tave“, nors po taip skaudžiai sudaužytos širdies buvau įsitikinus, kad nemylėsiu, kad nesivelsiu vėl į tas pinkles ir jau tikrai neturėsiu santykių, bet štai aš čia... Ironiška ką? Sugebėjau pamilti tave, bet vis dar nemoku mylėti savęs. Laukiu, kol įskaudinsi, nes taip elgėsi su manim kiti, laukiu, kol pameluosi ir vis bandau tam pasiruošti, nors giliai širdyje žinau, kad niekada nebūsiu tam pasiruošusi. Nemoku savęs mylėti, todėl tau sunku mylėti mane. Man atrodo nenusipelniau to, ką turiu, nenusipelniau tavęs, ramybės, meilės, nes visą gyvenimą išgyvenau tik amerikietiškus kalnelius, kai draugai išduoda, šeima nusisuka, o išrinktieji neištveria su manimi, nes aš „per sunki“. Niekada nepatyriau, ko nors gero ilgiau nei 6 mėnesius, deja bet taip yra ir su tavimi. Tu nemoki manęs mylėti mano meilės kalba, o aš nemoku tavęs mylėti taviške. Man skauda, be proto skauda, nes vis atrodo, kad pabaiga artėja, kad atidedam tai kas neišvengiama, giliai širdyje suprantu, kad gal geriau būtų sukti skirtingais keliais tam, kad rastum merginą, su kuria viskas bus lengviau, su kuria geriau suprasit vienas kitą, kuri neturės tiek traumų, nes žinau, kaip tave užknisa jos, kuri nebus tokia pavydi, kuriai nereikės pastovaus dėmesio ir patvirtinimo, kad ją myli. Man labai gaila, kad aš tokia, man gaila, kad kiti taip su manimi pasielgė ir to pasekmės teko tau, man gaila, kad aš silpna ir kad tau reikia visa tai kentėti. Man be galo baisu, kad tu negalėsi ilgai kentėti, kad nesugebėsi manęs mylėti taip, kaip aš priimu meilę, bet deja aš nemanau, jog ši sudaužyta dalis manęs pasikeis greitai, tam gali reikėti dar kelių metų, bet ar tu turi tiek stiprybės? Man skaudu, jog nebūni šalia kai man sunku, jog nepaskambini kai verkiu kaltindama save, kad nebepaguodi taip kaip santykių pradžioje, kad viskas ką pasakai tai „praeis“... Kartais geriau apkabinti ir pasakyti, jog esi šalia ir nepaliksi, argi tai taip sunku? Matyt, kad sunku, nes jau baigiu užgrūst tau galvą visokiais prašymais, pretenzijom ir pasakymais kaip turi elgtis. Nebegali būti savimi, nes tada man vis kažkas ne taip, aš irgi negaliu, nes ne tokią mane pamilai, ne tą pusę, kurią matai dabar. O slėptis po ta kauke jau taip sunku... Taip noriu pabūti silpna šalia tavęs, pasijust saugoma ir mylima, net tada kai man blogai, bet negaliu, negaliu, nes tave tas užknisa, negaliu pabūt silpna, nes iškart sakai „susiimk“, negaliu gaut iš tavęs palaikymo ir supratimo, kai man jo reikia, negaliu tiesiog... Aš pavargau, nežinau nuo ko, bet pavargau, gal nuo to, kiek daug dabar visko vyksta manyje, gal nuo to, kad savęs nesugebu pamilti ir pasitikėti savimi, gal nuo to, kad tarp mūsų vis kažkas negerai... Aš pavargau, noriu pabūt silpna, noriu paverkt tavo glėbyje ir bent kartą nesijausti kalta, dėl to, kad man blogai. Taip noriu, kad tarp mūsų viskas būtų gerai, kad keliautume po visą pasaulį, kad kadanors lenktyniautume mašinomis ir vidury nakties keptume sausainius ir šoktume pagal itališkas dainas, bet taip bijau, kad viso to nebus, nes viskas taip trapu, tu man brangus, tik deja nejaučiu, kad aš būčiau tau tokia pat brangi ir svarbi...
Visada galoju apie tave, kai ją girdžiu: https://youtu.be/9BMwcO6_hyA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą