PAJŪRIO VAIKAI

Vytautas Mačernis

PAJŪRIO VAIKAI

Mes gyvenom prie jūros tada,

Du geri, du laimingi vaikai.

Palikti vandenų ir šviesų globoje, 

Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,

Neidami protingyn nei senyn,

Du draugai tų žuvėdrų baltų, –

Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare

Mes sumigdavom kur po medžiu,

Aš sapnuodavau ją, ji mane –

Bagalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.

Du vaikai mėlynam pajūry!

Lig mirties. O po jos

Būt palaidoti paukščių žinia,

Kad sapnuos amžinuos

Jie dainuotų kur nors netoli.

Mielasis, 

aš nežinau kodėl šį laišką pradėjau Mačernio eilėraščiu, nei kuo jis susijęs su tavimi. Galbūt man jis priminė tave, nes dažnai aplankai mane sapnuose, tu toks pat gražus kaip šis eilėraštis, toks pat paslaptingas, nesuprantamas... Dažnai duodi kažkokį ženklą, kurio aš nesuprantu... Tu bendrauji su manim kitaip nei su kitom merginom, aš tai pastebiu, kitos irgi pastebi, bet tu nesiryžti to paaiškinti. Ar tai simpatija, ar tik aš susikuriu tokią iliuziją?

Tu man labai patinki, iš pradžių pamilau tavo vidų, o tik po to išorę. Manau taip prasideda tikroji meilė, kai įsimyli tai kas yra slepiama viduje. Spėju tu man tokių jausmų nejauti, aš tau turbūt esu tik bendraklasė, tik draugė... daugiau nieko...♥