Viską ką aš tau daviau tesugebėjai išsaugoti mėnesį. Šią dieną viskas tarp mūsų baigėsi, tu netekai manęs. Man skaudu, nes reikia tave perkvalifikuoti į bendraklasį, net ne draugą, o bendraklasį... Nenusipelnei "draugo" vardo. Mano gyvenime tu virtai visiškai nereikšmingu žmogumi, praeiviu gatvėje. Vienintelis mus vienijantis dalykas yra ta pati mokykla, ta pati klasė ir tas pats suolas. Tu klausei kodėl aš pykstu. Nepasakyčiau, kad pykstu, bet aš tiesiog nemoku atskirti skausmo ir pykčio grimasų, nes šie du jausmai man susiliejo į vieną. Liūdna, nes nieko neišėjo, tiesiog tapome svetimi vienas kitam, o pikta, nes pažaidei su manim kaip su lėlyte. Visą mėnesį tiesiog žaidei... Aš žinojau, kad taip bus, bet nebuvau tam pasiruošusi, nes esu naivi. Net prižadėjau tau nebesižaloti, dabar tai nebeturi prasmės... Nu po velnių, kam tau tada reikėjo tų mielų žinučių, tų beprasmių širdučių ir šiltų apsikabinimų, kam tau reikėjo skaudint mane, jei žinojai, kad taip bus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą