I still think of you

 Viena naktis... Viena naktis apvertė mano pasaulį 180 laipsnių. Tu apvertei mano pasaulį, sujaukei man mintis, sugriovei visas sienas, kurias buvau pasistačius, ir kurios taip saugojo nuo negailestingų vaikinų žaidimų. 5 minutės ir paskendau tavo akyse, prisiglaudus, kvepalai apsvaigino labiau nei alkoholis Naujametinę naktį. Tau apkabinus, po tiek laiko vėl buvau saugi ir leidau sau pabūti silpna. Bučinys ir švelnūs prisilietimai išlydė plieninius mano širdelės šarvus. Virš savaitės galvoje tik tu, tu ir milijoną kartų tu. Tik skaudu, kad tau taip nėra, leidai suprast, jog tau tai vienos nakties pasilinksminimas, girtas greičiausiai visada taip darai... O ką dabar daryt man? Ką daryt su šia jausmų ir minčių makalyne? Kur tu dabar, kai man tavęs taip reikia, kai reikia tavo akių, tavo stiprių rankų aplink mano liemenį, tavo juoko ir skambučio 3 valandą nakties? Kur tu? 

Can you hold me

 Taip sunku pastarąjį mėnesį, atrodo vis kažkas spaudžia krūtinę ir traiško šonkaulius po vieną. Kiekvieną dieną vis sunkiau kvėpuoti ir vis mažiau randu priežasčių kodėl turėčiau likti čia... Prieš kelias savaites vos nemirė draugė, sutikus ją po to pamačiau jos randus, tuo metu man susmigo peilis į širdį, nes supratau, kad mano draugai matė tą patį ant manęs. Nenoriu, kad dėl to skaudėtų kitiems, bet dėl kitų skauda man, nes esu čia dėl jų... Tiek laiko stengiuosi save pamilti, bet nemyliu, nežinau, kodėl turėčiau mylėt, nesu niekuom išskirtinė nuo kitų merginų. Vaikinai myli tik mano kūną ir niekas daugiau apie mane jiems neįdomu. Nenoriu čia būti, neturiu jokių svarių priežasčių likti... Tiesiog pavargau, pavargau jaustis vieniša ir niekam nereikalinga, nebenoriu būt viena, nors žinau, kad taip geriausia. Labai įstrigus man Heizelės frazė: „Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku?“, todėl traukiuosi nuo visų, kad kuo mažiau sužeisti... Juokinga, bet prieš porą mėnesių kai ruošiausi palikti visus į mano gyvenimą atėjo žmogus, kurio dėka dar čia esu. Kažkaip kai buvo blogai atrodo vos pora jo parašytų sakinių lyg nupurtydavo mane ir atsibusdavau iš šio košmaro, vėl užmigus jis vėl mane pažadindavo. Bet kartu ir atrodo, kad laikaus jo veltui, baisu, jog jis dings kaip ir visi kiti, taip kaip dingo prieš tai buvę vaikinai, taip kaip prieš kelias dienas dingo geriausia draugė... Iš visų žmonių, kurie sakė manęs nepaliksią, paliko visi, visi iki vieno. Taip, tas be galo skauda, žiauru matyt kaip vienas po kito su tavim nustoja bendraut visi, bet žiauriausia tas, jog galų gale pripranti prie to skausmo ir nebejauti nieko išskyrus tuštumą. O ta tuštuma taip suknistai smaugia, jog baigiu uždust. Gal vis dėl to geriau man dingt čia ir dabar? Palikt likusius, kol jie nepaliko manęs...

And I will love you, baby, always

 Prasidėjo mūsų istorija daugiau nei prieš metus, visiškai juokingom aplinkybėm, bet kartu ir savotiškai mielom. Džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti ne tada, kai jau viskas baigėsi, kaip buvo prieš tai... Pradžia buvo tokia nuostabi, pilna susižavėjimo, drovumo ir mielumo, elgeisi kaip su princese ir iš visų jėgų stengeisi užkariauti mano širdelę. Klijavai jos šipuliukus kaip tik mokėjai ir tau pavyko, galų gale išgirdai iš manęs „Myliu tave“, nors po taip skaudžiai sudaužytos širdies buvau įsitikinus, kad nemylėsiu, kad nesivelsiu vėl į tas pinkles ir jau tikrai neturėsiu santykių, bet štai aš čia... Ironiška ką? Sugebėjau pamilti tave, bet vis dar nemoku mylėti savęs. Laukiu, kol įskaudinsi, nes taip elgėsi su manim kiti, laukiu, kol pameluosi ir vis bandau tam pasiruošti, nors giliai širdyje žinau, kad niekada nebūsiu tam pasiruošusi. Nemoku savęs mylėti, todėl tau sunku mylėti mane. Man atrodo nenusipelniau to, ką turiu, nenusipelniau tavęs, ramybės, meilės, nes visą gyvenimą išgyvenau tik amerikietiškus kalnelius, kai draugai išduoda, šeima nusisuka, o išrinktieji neištveria su manimi, nes aš „per sunki“. Niekada nepatyriau, ko nors gero ilgiau nei 6 mėnesius, deja bet taip yra ir su tavimi. Tu nemoki manęs mylėti mano meilės kalba, o aš nemoku tavęs mylėti taviške. Man skauda, be proto skauda, nes vis atrodo, kad pabaiga artėja, kad atidedam tai kas neišvengiama, giliai širdyje suprantu, kad gal geriau būtų sukti skirtingais keliais tam, kad rastum merginą, su kuria viskas bus lengviau, su kuria geriau suprasit vienas kitą, kuri neturės tiek traumų, nes žinau, kaip tave užknisa jos, kuri nebus tokia pavydi, kuriai nereikės pastovaus dėmesio ir patvirtinimo, kad ją myli. Man labai gaila, kad aš tokia, man gaila, kad kiti taip su manimi pasielgė ir to pasekmės teko tau, man gaila, kad aš silpna ir kad tau reikia visa tai kentėti. Man be galo baisu, kad tu negalėsi ilgai kentėti, kad nesugebėsi manęs mylėti taip, kaip aš priimu meilę, bet deja aš nemanau, jog ši sudaužyta dalis manęs pasikeis greitai, tam gali reikėti dar kelių metų, bet ar tu turi tiek stiprybės? Man skaudu, jog nebūni šalia kai man sunku, jog nepaskambini kai verkiu kaltindama save, kad nebepaguodi taip kaip santykių pradžioje, kad viskas ką pasakai tai „praeis“... Kartais geriau apkabinti ir pasakyti, jog esi šalia ir nepaliksi, argi tai taip sunku? Matyt, kad sunku, nes jau baigiu užgrūst tau galvą visokiais prašymais, pretenzijom ir pasakymais kaip turi elgtis. Nebegali būti savimi, nes tada man vis kažkas ne taip, aš irgi negaliu, nes ne tokią mane pamilai, ne tą pusę, kurią matai dabar. O slėptis po ta kauke jau taip sunku... Taip noriu pabūti silpna šalia tavęs, pasijust saugoma ir mylima, net tada kai man blogai, bet negaliu, negaliu, nes tave tas užknisa, negaliu pabūt silpna, nes iškart sakai „susiimk“, negaliu gaut iš tavęs palaikymo ir supratimo, kai man jo reikia, negaliu tiesiog... Aš pavargau, nežinau nuo ko, bet pavargau, gal nuo to, kiek daug dabar visko vyksta manyje, gal nuo to, kad savęs nesugebu pamilti ir pasitikėti savimi, gal nuo to, kad tarp mūsų vis kažkas negerai... Aš pavargau, noriu pabūt silpna, noriu paverkt tavo glėbyje ir bent kartą nesijausti kalta, dėl to, kad man blogai. Taip noriu, kad tarp mūsų viskas būtų gerai, kad keliautume po visą pasaulį, kad kadanors lenktyniautume mašinomis ir vidury nakties keptume sausainius ir šoktume pagal itališkas dainas, bet taip bijau, kad viso to nebus, nes viskas taip trapu, tu man brangus, tik deja nejaučiu, kad aš būčiau tau tokia pat brangi ir svarbi...

Visada galoju apie tave, kai ją girdžiu: https://youtu.be/9BMwcO6_hyA

I just wanna die in peace tonight

 Tu išėjai ir palikai tokią didžiulę skylę manyje, kuri niekaip negyja. Išėjai su mano svajonėmis kartu kepti sausainius 3 valandą nakties ir šokti pagal 80-ųjų dainas, išėjai kartu su mano giliausiomis paslaptimis ir baimėmis, kurias dabar naudoji prieš mane. Išėjai kartu su dalele manęs, kurios niekada nebesugrąžinsi. Išėjai su ta svarbiausia dalele, kuri mokėjo mylėti kitus, mokėjo nuoširdžiai mylėti save, o ne apsimetinėti, su ta dalele, kuri visada sakydavo tik tiesą, kuri pasitikėjo žmonėmis ir visada matė priekyje ir žmonėse tik gerą. Dabar likusi tik tuštuma, kuri pildoma melu ir veidmainiavimu, apgaudinėju pati save, taip ilgai melavau sau, kad man viskas geras, kol galų gale palūžau ir kritau bedugnėn. Mano šviesias mintis apie tapybą, apie meilę, tokią kaip filmuose, apie ateitį keičia stiprus ir šlykštus alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Kaip užstrigusioj plokštelėj vis sukasi baisiausi scenarijai apie mirtį, apie tai kaip kadanors girta persirėšiu venas, apie tai kaip apsivartojus nukrisiu nuo tilto į upę, negalėsiu išnirti ir skausmingai mirsiu. Ir visa tai slepiasi po mano skaisčia šypsena, švelniomis akimis ir banaliu „man viskas gerai“.

Jaust ar nejaust?

Nežinau, kas blogiau, ar jausti tą skausmą, kuris vėl manyje yra užslėptas, užslėptas po tuščiom ir bevertėm Instagramo nuotraukom, užslėptas po Tinderio berniukais, užslėptas po raudonu lūpdažiu ir Saint Laureno tušu, ar nieko nejausti. Hamleto pagrindinis klausimas – „Būt ar nebūt?“, o mano – „Jaust ar nejaust?“ Taip ilgai bėgu nuo jausmų, bet jie vis mane pasiveja ir aš vis krentu ant to paties asfalto, akmenukai vėl brozdina katik sugijusias žaizdas ir senieji randai daros vis ryškesni ir bjauresni, o kai kurie visai nebesugyja ir, greičiausiai, niekada nebesugis. Kartais žvelgiu į save iš šono ir taip skaudu matyti save tokią palūžusią. Pasiilgau tos mergaitės, kuri eidama per Katedros aikštę rėkė visas dainas iš eilės, kurias tik prisiminė, tam kad draugė pralinksmėtų, kuri rašė eilėraščius apie meilę, kuri tikėjo meile iš pirmo žvilgsnio, kuri gyveno tik tam, kad patirtų nuostabią meilės istoriją, tokią kaip filmuose, pasiilgstu mergaitės, kuri mylėjo save, kuri tikėjo savimi ir, kuriai nereikėjo nieko, kad ji būtų laiminga. Pasiilgstu tos mergaitės, kurios nebėra, kuri mirė prieš daugiau nei metus. Dabar yra tik tuščia, paviršutiniška mergina, su liūdna istorija už nugaros ir demonais sekiojančiais paskui. Nebėra nieko, kuom galėčiau didžiuotis ir džiaugtis, apsimetu tuo kuom nesu, o ar dar sugebėsiu būti savimi, ar atgims vėl ta mergaitė, kuri mylėjo save, niekas nežino...

Get you the moon

Išsitraukiu žiebtuvėlį, pridegu auksinę Marlboro ir gyvenimas sustoja... Bent porai minučių viskas tiesiog sustoja... Nurimsta audra mintyse, širdis nustoja sopėjus, galva apsvaigsta ir viskas liejas aplink. Tos pora minučių, kai nieko nejauti, ir randai ant rankų ir kojų, yra viskas kas man liko. ŠTaitie metai buvo vieni įsimintiniausių mano gyvenime: mano širdis buvo sudaužyta į šipulius žmogaus, kurį mylėjau labiau nei save, labiau nei savo kūrėjus. Tada atsiradai tu, visiškai netikėtai, bet labai laiku. Aš buvau pažadėjus sau daugiau niekam nepasakoti tiesos apie save ir savo jausmus, kad daugiau nebebūčiau skaudinama ir žinau, kad tai kvaila, bet aš pripažinsiu, kad esu bailė, pati aiškinau, kad reikia išjausti visas emocijas, tačiau to nedariau dėl savo baimės, bet va jos prasiveržė nustumdamos mane į gilią duobę, iš kurios tu buvai mane ištraukęs. Būdama su tavimi galėjau būti savimi, mergina, kuria didžiavaus, kurią mylėjau ir kurią gerbiau. Aš niekada to nesakiau, bet tu net neįsivaizduoji kokią reikšmę turėjai man, norėjai to ar ne, bet buvai dalis manęs, ta dalis, kuri privertė pamilti tai, ko aš savyje nemylėjau (You showed me love when I wasn't feeling it / You helped me fight when I was giving in). Niekada nedėkojau dėl to, ką darei dėl manęs ir kad šitiek naktų buvai su manimi iki 5 ryto, kad neleisdavai eiti miegot, kad priversdavai šypsotis, kad visada būdavai šalia, kai man to reikėjo. Aš niekada nerodžiau, kaip aš skęsdavau tavo rudose akyse ir kaip džiaugdavaus kiekvienu tavo prisilietimu. Šis pavasaris ir vasara buvo nuostabūs tavo dėka, nepaisant visų pykčių ir nesutarimų. Tu esi priežastis kodėl aš dar vis gyva. Ir žinau, kad netikėsi nė žodžiu ką aš sakiau, bet nebuvai man žaislas, buvai man išsigelbėjimas, kurį aš įskaudinau. O dabar... Dabar tiesiog atėjo eilė man paverkti dėl tavęs ir stengtis pamilti save iš naujo, susirinkti vėl dalis, kurių man trūksta... Man labai trūksta tavęs... Man labai gaila, kad tarp mūsų nieko neišėjo, nes to tikrai norėjau, nors tau atrodė kitaip. Gailiuosi nesusivokus laiku, kad mylėjau tave. O dabar, vis laukiu tavo žinutės, klausaus dainų, kurių kadaise klausėm kartu 5 ryto ir bandau išjaust viską - ką slėpiau 3 mėnesius.

Dead inside

Tu mane sunaikinai. Visiškai. Galutinai. Aš turėjau vilties, kurios geriau būtų nebuvę, taip aš pati kalta, kad susigalvojau tai ko neturėjau, kad per daug gyvenau savo fantazijose. Tu viškai nieko nežinodamas, mane nužudei. Nužudei tuos leisgyvius drugelius pilve, kurie kūrė viltį, nužudei svajones - viską. Iskaudinai iki giliausių širdies kampelių. Ir štai aš sėdžiu dabar su pižama, lauke, žiemą, vidurnaktį... Sėdžiu su cigarete dantyse, bet nekyla ranka jos pridegt. Nenoriu. Nenoriu nieko. Noriu tik bėgti kuo toliau, tiesiog bėgti su ašarom akyse, basa, kol paskaus padus nuo šalto sniego, bėgti kol jėgos neapleis, kol šaltis nesustingdys, kol plaučiai neišleis paskutinio atodūsio, kol širdis nesuplaks paskutinį kartą.

You broke my heart again

Taip nežmoniškai skauda ir taip nenoriu paleisti pusantrų metų gyvenimo, nenoriu viso to pamiršti ir apsimesti tiesiog draugais, negaliu po visko kas buvo tiesiog žvelgti į tave kaip į paprastą draugą... Po bučinių, apkabinimų, akimirkų kai buvai šalia, kai rodei meilę, dėmesį, pagarbą, kai rašei litanijas kaip mane stipriai myli, kaip svajoji apie ateitį su manimi. Aš stengiuos prisiminti tik gerus dalykus, kuriuos padarei, tik gerąjį tave ir noriu jok liktumei toks mano širdyje visada.  Aš net labai norėdama negalėčiau tavęs dabar nekęsti ar linkėti blogo, tiesiog man esi vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime, kuris deja man vis daužo širdelę. Aš be proto naivi, aš tikra svajoklė ir dabar guliu tamsoj viena, apsipylus ašarom ir prisimenu tai kas buvo gražu, aš pamenu absoliučiai visus gražius žodžius, poelgius, akimirkas, iki šio rudens tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai, bet net ir tą patį prakeiktą rudenį man buvo gražių dienų ir atsiminimų. Aš tokia naivi, kad vis tikiuos jog nerašysiu ir pats parašysi pasiilgęs, supratęs klaidą ir net jei atstumčiau, kad maldautum jog atleisčiau, vėl pasitikėčiau ir susitaikyčiau, bet žinau, jog nesi toks ir to nebus, kad ir kiek aš maldaučiau Dievo, kad ir kiek liečiau ašaras ir klykčiau iš skausmo, to nebus. Tai aš būsiu ta, kuri žeminsis ir toliau leisis būt manipuliuojama, stumdoma, kuri leis elgtis kaip su visiška šiukšle, nes esu pasirengusi padaryti bet ką, dėl tos nesveikos ir per didelės meilės esu pasirengusi padaryti bet ką. Nespaudžia tau širdelės ir kai mama sakė, kad jei aš bučiau išsiskyrusi, kad gal tada suprastum ir susimąstytum, bet nemanau... Nes buvo signalai, buvo siunčiami signalai, jog gali mane prarasti, bet nepadarei nieko, kad mane išsaugotum, tas yra skaudžiausia... Suprasti jog visą mėnesį laukei progos išsiskirti ir kad nebeturėjai noro dirbti ties santykiais ir juos gerinti.. Man viską labai skauda, jaučiu neapsakomą fizinį skausmą, viena tvardaus su panikos atakomis, per kurias atrodo, kad uždusiu, o tu pasakei tiesiog nepanikuot... Iš tiesų, ko panikuot dėl gyvenimo meilės, žmogaus su kuriuo svajojai apie bendrą gyvenimą, dėl žmogaus, kuris tiek kartų prisiekė niekada nepaliksiąs, bet kuris šitaip paprastai išėjo iš mano gyvenimo palikdamas didžiulę skylę, viską sugriovęs, ką buvau jam patikėjusi ir kuris nė velnio neišliejo nei vienos ašaros dėl manęs ir nė per pusę neįsivaizduoja ką aš jaučiu. Bet nepaisant viso šito, aš be proto myliu tave ir atleisčiau tau šitą, jei tik to pats norėtum.

Svaigini labiau nei alkoholis

Mes stovėjome lauke vidury nakties. Tu apsikabinai mane iš nugaros, švelniai prisiglaudei ir tiesiog stovėjai tylėdamas. Tavo kvepalai svaigino mane labiau nei alkoholis, aš pamečiau galvą, nebesuvokiau kas vyksta. Supainiojai mane ir aš negaliu išsipainioti. Visą laiką įtikinėjau save, kad man nerūpi su kuo tu bendrauji, kas vyksta tavo gyvenime, bet aš melavau pati sau. Aš labai suklydau, kad pasirinkau praleisti naktį su tavimi, šiandien mane žudo mintys apie tave, užplūdo visi prisiminimai nuo rugsėjo. Tai lyg pagirios sekmadienį, kai prisimeni šeštadienio įvykius. Tik per pagirias skauda galvą, o man širdį. Skaudu matyti, kad esu tau ne vienintelė, su kuria taip bendrauji. Man liko ištverti dvi savaites su tavim, vieną iš jų praleisime labai daug laiko kartu ir tada galėsiu tave paleisti bent dviems mėnesiams, o galbūt amžiams.

I'm dying inside

Aš pavargau. Pavargau būti tavo žaisliuku. Atsibodo, kad prisimeni mane tik tada, kai tau kažko reikia, kai nori draugijos, švelnaus apsikabinimo ar elementariausių namų darbų. Tu žudai mane iš vidaus, žudai mano vidinį, jautrų "aš", kurį pažino nedaugelis, sukeli man be galo daug skausmo, bet nežiūrint į visa tai aš vistiek kartoju tas pačias klaidas. Aš ir toliau atrašinėju į tavo žinutes, bandau šypsotis ir būti linksma, kad tik nenusiktum nuo manęs, nes tapau priklausoma, nuo tavo juoko, žvilgsnio, šypsenos. Bet tau neužteko manęs, aš neatitikau tavo standartų ir suradai man pamainą. Linksmesnę, gražesnę, tą kuri tau dar visai nepažįstama, ta kuria niekas nepasinaudojo ir kuriai nereikia kasdien kelti nuotaikos, suradai geresnę už mane. Man labai skaudu, širdis dūžta į smulkiausias dalis, ašaros srūva skruostais, o nuo brangaus tušo peršti akis, ir tau tai nė motais. Ramina tik faktas, kad vaistinėlėje yra mirtina vaistų dozė, ir betkurią akimirką galiu nutraukti viską. Ašaros nebetekės, širdis sugis, akys nebeperštės ir sugebėsiu tave paleisti. Su paskutine tablete pasibaigs mano kančios, nuslops skausmas ir viskas pasidarys daug lengviau.

Silent tears hold the loudest pain

Tu ne žmogus, Tu dar mokslininkų neatrastas padaras, kuris puikiai moka žaisti žmonių jausmais. Vieni gyvūnai puola, kandžioja, drąsko, jie sukelia fizinį skausmą, bet tu esi baisiausias. Emocinis skausmas nepakeliamas, išsiurbi viską, kas gyva. Nulaužei drugeliams sparnus, jie daugiau niekada nebepakils, per tave. Tu kaltas dėl to, kad atbukinai man jausmus, dėl to, kad aš ilgą laiką negalėsiu nieko pamilti. Žinai, tu buvai vienas iš trijų mano simpatijų, nedaug per 15 metų, bet prisimenu visas jas. Ir žinai, tave myliu labiausiai, nes tave prisileidau arčiausiai, tu mane prisileidai šalia savęs. Niekada nemaniau, kad tu toks, kad moki taip elgtis su kitais, niekad nemaniau, kad galėsi įskaudinti mane. Tu įskaudinai merginą, kuri pati pirma priėmė tave iš likusių, kuri metus laiko sutiko dalintis savo suolu, kuri gelbėjo tave ne kartą, kai tau to reikėjo, o tu taip su ja pasielgei. Tu žvėris. Negailestingas, beširdis žvėris. Noriu, kad pajaustum, kaip man yra sunku, kad pajaustum tą tuštumą, kad suprastum tai, kad verkti be ašarų yra skaudžiausias dalykas, nes iš tikrųjų kruvinos ašaros srūva iš širdies. Tegu tau suspaudžia širdį taip, kaip suspaudė man, pajusk viską ką jaučiu aš ir tada suprasi, kodėl aš taip dažnai noriu tiesiog pasiduoti.

I wish I didn't have heart

Praėjo 15 dienų po to kai pasakei, kad nieko tau nereiškiu. Keista, bet man pavyko labai lengvai atsiriboti nuo tavęs, pradėti nekęsti. Dabar tu manęs nepaleidi, įstvėrei į mano mažą, trapią ranką ir nepaleidi, spaudi ją taip stipriai, kad ji net paraudo. Negi tu rimtai tikėjais, kad aš šliaušiu paskui tave keliais, negi rimtai galvojai, kad aš nesugebėsiu tavęs lengvai paleisti. Hah, klydai, aš sugebėjau. Liko gili, skaudanti žaizda širdyje, bet ji užgis... Ir tuomet tu visiškai prarasi mane, prarasi ir nesugebėsi susigrąžinti, nes mano širdis priklausys nebe tau. Liksi vienas, nusivylęs savimi, nes nesugebėjai išsaugoti tau duotos meilės.

I will scream your name with my last breath ♥

Juk buvo dienų kai mums abiems buvo gerai. Kai mes buvome laimingi, šypsojomes, nes turėjom vienas kitą. O dabar... Tu šypsais, nors viduje tau skaudu... Aš šypsaus, nors viduje man skaudu... Mus skiria didysis kanjonas, praraja, kurios nei vienas negalime pereiti. Ta praraja atskyrė mus amžiams, tik paliko nejaukią tylą, tuščius žvilgsnius ir netikrą šypseną. O aš visdar prieš užmiegant girdžiu tavo balsą, jaučiu tavo švelnų apsikabinimą, užuodžiu tavo kvapą ir skaudžiausia tai, kad tai nebepriklauso man, tai tik iliuzija, prisiminimai, kurie nebevirs tikrove. Visa tai – amžiams liks mano galvoje, mano širdyje.

I will scream your name with my last breath – Lil Peep ♥

ERROR

01-19

Viską ką aš tau daviau tesugebėjai išsaugoti mėnesį. Šią dieną viskas tarp mūsų baigėsi, tu netekai manęs. Man skaudu, nes reikia tave perkvalifikuoti į bendraklasį, net ne draugą, o bendraklasį... Nenusipelnei "draugo" vardo. Mano gyvenime tu virtai visiškai nereikšmingu žmogumi, praeiviu gatvėje. Vienintelis mus vienijantis dalykas yra ta pati mokykla, ta pati klasė ir tas pats suolas. Tu klausei kodėl aš pykstu. Nepasakyčiau, kad pykstu, bet aš tiesiog nemoku atskirti skausmo ir pykčio grimasų, nes šie du jausmai man susiliejo į vieną. Liūdna, nes nieko neišėjo, tiesiog tapome svetimi vienas kitam, o pikta, nes pažaidei su manim kaip su lėlyte. Visą mėnesį tiesiog žaidei... Aš žinojau, kad taip bus, bet nebuvau tam pasiruošusi, nes esu naivi. Net prižadėjau tau nebesižaloti, dabar tai nebeturi prasmės... Nu po velnių, kam tau tada reikėjo tų mielų žinučių, tų beprasmių širdučių ir šiltų apsikabinimų, kam tau reikėjo skaudint mane, jei žinojai, kad taip bus?

We can run down the streets with stars in our eyes

Rugsėjis

Mes susipažinome. Tada tu atsisėdai prie manęs per lietuvių pirmą kartą. Pamenu kai per technologijų pamoką kai ėjom iš muziejaus, nešei mane ant nugaros... Tada pirmą kartą apsikabinau tavo tvirtus pečius, aiškiau užuodžiau tavo kvepalus, pajaučiau tave šalia savęs...

Spalis

Pradėjau tau kažką jausti, dar ne simpatiją, bet kažką.

Lapkritis

Labai patinki. Pradėjam daugiau chat'int. Parašydai dėl visiškų menkniekių ir pokalbis pasisukdavo meilės temų link... Atsisveikindavom švelniu apsikabinimu...

Gruodis

Aš tau pasakiau apie savo jausmus, tu metei man kažkokį namioką, kad gal patinku, gal ne, maždaug "suprask, kaip nori"... Iš pradžių bendravom labai šiltai, mielai, tau rūpėjo... Bet po to viskas dingo... O aš liūdėjau.

Sausis

Liko tik bendravimas mokykloje, bet ir jis nebetoks... Nebėra apsikabinimų, pasikeitė žvilgsnis, tu grįžai į rugsėjį, o aš likau gruodyje.

Marlboro red

♥

Įtraukiu, išpučiu. 

Tu mane įskaudinai, savo poelgiais... Bendravai, rodei dėmesį ir staiga vieną dieną dingai. Dingo dėmesys, dingo mielumas ir ryšys tarp mūsų. 

Sakei, kad galbūt man kažką jauti, bet gal tas "galbūt" yra tik "ne" minkštinimas? Tai lyg mesti akmenį apvyniotą vata ir tikėtis, kad neskaudės. Bet skauda, labai skauda, net neįsivaizduoji kaip skauda. O skaudžiausia buvo, kai susitikus nepratarei nė žodžio per visą dieną. Buvo tik žvilgsniai, beprasmiai, tušti, bejausmiai žvilgsniai, o kai akys susitikdavo ilgesniam laikui abu greitai nusisukdavom. 

Man skauda, labai skauda... Skauda sielą, skauda širdį, skauda įkvėpti, skauda gyventi toliau. Baisiausia tai, kad tu sunaikinai mano vidinį pasaulį, aš tave ten įleidau, o viskas ka sugebėjai padaryti tai jį sugriauti. Aš nebeturiu jėgų pradėti kurti viską iš naujo, susigrąžinti tai, kas buvo negailestingai atimta iš manęs.

Ir šalia liko tik cigaretės.Tik jos padeda atitrūkti.

Įtraukiu, išpučiu paskutinį kartą.

Run better run

♥

Aš verkiau, vėl. Viena, vienui viena. Gulėjau lovoj, meldžiau, kad bent vienas vadinamų draugų parašytų... Nei vienas... Dainavau visas dainas apie meilę, kurias tik mokėjau mintinai.. ir va jau vidurnaktis. Įsispyriau į pirmus pasitaikiusius sportbačius ir išbėgau į lauką. Drebėjau, bet ne dėl to, kad šalta, o dėl to, kad bijojau. Bėgau pažįstamomis gatvėmis, kojos kiaurai peršlapo per porą minučių, sniegas šiugždėjo, kaimynų lange degė šviesa... Prie lango priėjo sena moteriškė, ji tik nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į mane ir linktelėjo galva. Bėgau toliau, upės link... Prieš akis bėgo visi prisiminimai su tavimi, kiekvienas apsikabinimas, mielas žvilgsnis, tavo šypsena, tave dėka mano pilve skraidė drugeliai... Mes mielai bendravom, tikėjau, kad kažkas bus, bet pradėjom tolti. Tolom vienas nuo kito labai greitai, ne dienomis, o sekundėmis, mes atitolom dar net nesuartėję, viskas baigėsi, net neprasidėjus. Ir va aš stoviu ant tilto, klykiu kol visiškai netenku balso, ašaros srūva upeliais... Paskutinį kartą perskaitau mūsų susirašinėjimą, tuos visus žodžius, kurie man glostė širdį, kurie guodė ir įžiebdavo šypseną veide. Paskutinį kartą įkvepiu ir žengiu žingsnį. Ledinis vanduo skverbiasi į plaučius, oro vis mažiau ir mažiau, širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau... Iškvepiu tai kas dar buvo likę, širdis suplaka paskutinį kartą. Ir štai... manęs nebėra.

Dead inside...

Tu mane sunaikinai. Visiškai. Galutinai. Aš turėjau vilties, kurios geriau būtų nebuvę, taip aš pati kalta, kad susigalvojau tai ko neturėjau, kad per daug gyvenau savo fantazijose. Tu viškai nieko nežinodamas, mane nužudei. Nužudei tuos leisgyvius drugelius pilve, kurie kūrė viltį, nužudei svajones – viską. Iskaudinai iki giliausių širdies kampelių. Ir štai aš sėdžiu dabar su pižama, lauke, žiemą, vidurnaktį... Sėdžiu su cigarete dantyse, bet nekyla ranka jos pridegt. Nenoriu. Nenoriu nieko. Noriu tik bėgti kuo toliau, tiesiog bėgti su ašarom akyse, basa, kol paskaus padus nuo šalto sniego, bėgti kol jėgos neapleis, kol šaltis nesustingdys, kol plaučiai neišleis paskutinio atodūsio, kol širdis nesuplaks paskutinį kartą.

I hate me too

***

Būna tokių dienų kai nekenti savęs. Nekenti dėl to kas esi, kaip atrodai, kaip elgiesi, ką mąstai, tiesiog nekenti to, kad toks gyvis kaip tu egzistuoja. Net nedrįstu sakyti žmogus, nes mano manymu žmogus yra tas, kuris gerbia save tokį koks jis yra. O aš, ta atsiskyrėlė, nepavykusi visuomenės dalis, esu tik tam, kad matyčiau tikrąjį gyvenimą, be jokių pagražinimų, optimizmo prieskonių. Gyvenimą tokį koks jis yra, juodas ir baltas. Gyvenimą be spalvų, be džiaugsmo, tokį kokio nenusipelnė niekas.

***

♥

PAJŪRIO VAIKAI

Vytautas Mačernis

PAJŪRIO VAIKAI

Mes gyvenom prie jūros tada,

Du geri, du laimingi vaikai.

Palikti vandenų ir šviesų globoje, 

Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,

Neidami protingyn nei senyn,

Du draugai tų žuvėdrų baltų, –

Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare

Mes sumigdavom kur po medžiu,

Aš sapnuodavau ją, ji mane –

Bagalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.

Du vaikai mėlynam pajūry!

Lig mirties. O po jos

Būt palaidoti paukščių žinia,

Kad sapnuos amžinuos

Jie dainuotų kur nors netoli.

Mielasis, 

aš nežinau kodėl šį laišką pradėjau Mačernio eilėraščiu, nei kuo jis susijęs su tavimi. Galbūt man jis priminė tave, nes dažnai aplankai mane sapnuose, tu toks pat gražus kaip šis eilėraštis, toks pat paslaptingas, nesuprantamas... Dažnai duodi kažkokį ženklą, kurio aš nesuprantu... Tu bendrauji su manim kitaip nei su kitom merginom, aš tai pastebiu, kitos irgi pastebi, bet tu nesiryžti to paaiškinti. Ar tai simpatija, ar tik aš susikuriu tokią iliuziją?

Tu man labai patinki, iš pradžių pamilau tavo vidų, o tik po to išorę. Manau taip prasideda tikroji meilė, kai įsimyli tai kas yra slepiama viduje. Spėju tu man tokių jausmų nejauti, aš tau turbūt esu tik bendraklasė, tik draugė... daugiau nieko...♥

I have loved...

Aš mylėjau. Aš praradau ir pasikeičiau. Tai buvo sunku, bet aš išmokau labai daug iš to. Aš išmokau, kad žmonės gali įskaudinti tave taip skaudžiai ir net nesijaudinti dėl to. Aš išmokau, kad geri žmonės gali pasikeisti per minutę jei jų širdys būna sudaužomos. Sutikau puikių žmonių, bet jie buvo savanaudžiai. Bet svarbiausia, kad aš supratau jog kiekvienas žmogus yra pakankamai stiprus pamiršti tai. Žmonės ateina ir išeina, tai gyvenimas. Svarbiausias dalykas yra atsistoti ir eiti toliau, suprasti, kad esi vertas daug geresnių dalykų nei tie žmonės, kuriems tu nerupi.